Asmenybės psicholgija: atstumtosios troškimas būti matoma: Parthenopės vidinio pasaulio analizė

Įvadas

Asmenybės formavimosi tema yra viena iš sudėtingiausių ir aktualiausių psichologijoje. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje individas nuolat susiduria su išoriniais ir vidiniais spaudimais, tapatybės paieškos tampa ne tik neišvengiamu gyvenimo etapu, bet ir ilgalaike egzistencine kova. Vienas iš klasikinių būdų analizuoti asmenybės raidą bei vidinius konfliktus yra Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sukurta psichoanalitinė teorija, kuri leidžia pažvelgti į žmogaus elgesį, motyvus ir savivoką per pasąmonės procesų prizmę.

Šiame darbe analizuojama pagrindinės herojės Parthenopės asmenybė iš italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmo Partenopė (2023). Pasirinktas personažas leidžia gilintis į jautrią ir simbolinę savivokos temą – jaunos moters pastangas suvokti save, susidūrus su artimojo mirtimi, motinos atstūmimu bei būtinybe atsitraukti nuo supančio pasaulio. Parthenopės vidinis pasaulis, išgyvenimai bei jų raiška yra analizuojami pasitelkiant Z. Froido teoriją, ypatingą dėmesį skiriant asmenybės struktūrai (Id, Ego, Superego), pasąmonės vaidmeniui ir gynybos mechanizmams.

Darbo tikslas – remiantis Z. Froido asmenybės teorija, išanalizuoti Parthenopės savivokos formavimąsi ir vidinius konfliktus.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti Z. Froido teorijos pagrindinius principus, susijusius su asmenybės sandara.

2. Analizuoti Parthenopės patyrimus ir savivokos raidą per Froido teorinę prizmę.

3. Apibendrinti pastebėjimus ir intepretuoti Parthenopės teorinį asmenybės savivokos modelį.

Tyrimo objektas – Parthenopės savivoka.Tyrimo metodas – teorinė personažo analizė, savarankiškas darbas pasitelkiant psichoanalitinę metodą.

2. Z. Froido asmenybės teorijos pagrindiniai principai

2.1. Asmenybės struktūra: Id, Ego, Superego

Zigmundo Froido psichoanalitinė teorija grindžiama trijų psichikos komponentų sąveika: Id, Ego ir Superego. Tai – pagrindinė asmenybės struktūros schema, kuri aiškina žmogaus elgesį, motyvus bei vidinius konfliktus.

Id yra primityvioji psichikos dalis, veikianti pasąmonės lygmenyje, vadovaujasi malonumo principu ir siekia akimirksniu patenkinti instinktinius poreikius – alkį, seksualumą, agresiją. Freud teigia: „Id yra visiškai nesąmoninga ir sudaryta iš visų pirmapradžių instinktų“ (Freud, 1923/2011).

Ego yra sąmoningesnė struktūra, atsirandanti siekiant tarpininkauti tarp Id troškimų, Superego reikalavimų ir realybės galimybių. Ji veikia pagal realumo principą – bando patenkinti Id poreikius socialiai priimtinu būdu. „Ego siekia būti protingas tarpininkas tarp spaudimo ir draudimo“ (Freud, 1923/2011).

Superego – tai vidinė moralinė instancija, susiformuojanti internalizuojant tėvų, visuomenės normas. Superego ne tik stebi Ego, bet ir baudžia jį kaltės jausmu, jei pastarasis nesilaiko moralinių standartų.

Šių trijų dalių tarpusavio konfliktas sudaro pagrindinį žmogaus psichologinių sunkumų šaltinį ir dažnai atsiskleidžia per gynybos mechanizmus ar pasąmoningus elgesio modelius.

2.2. Sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė

Z. Froido topografinis modelis išskiria tris psichikos sritis: sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę.

• Sąmonė – tai visa, ką žmogus suvokia tam tikru momentu (mintys, jausmai, pojūčiai).

• Priešsąmonė – informacija, kuri šiuo metu nėra sąmonėje, bet gali būti lengvai į ją atkurta.

• Pasąmonė – tai giliausia ir svarbiausia psichikos sritis, kurioje slypi represuoti troškimai, trauminiai išgyvenimai ir instinktyvūs impulsai.

Freudas rašė: „Tikrasis psichinis gyvenimas yra pasąmoningas“ (Freud, 1915/2005). Būtent pasąmonė, pasak jo, yra esminis žmogaus elgesio variklis – sąmonė tėra paviršius, o sprendimus lemia paslėpti motyvai.

2.3. Gynybos mechanizmai ir jų vaidmuo

Kai Ego patiria vidinį konfliktą tarp Id ir Superego arba susiduria su grėsmingomis emocijomis, jis pasitelkia gynybos mechanizmus, kad apsaugotų psichiką nuo nerimo. Šie mechanizmai dažniausiai veikia nesąmoningai.

Freudo dukra, Anna Freud, detaliau aprašė gynybos mechanizmus, o Z. Freudas pirmasis juos įvardijo, tarp jų:

• Represija (slopinimas) – nemalonių minčių, jausmų pašalinimas į pasąmonę.

• Projekcija – savo nepriimtinų impulsų priskyrimas kitiems.

• Sublimacija – nepriimtinų impulsų nukreipimas į socialiai vertingą veiklą (pvz., meną).

• Neigimas – fakto ar jausmo nepripažinimas, tarsi jis neegzistuotų.

Gynybos mechanizmai padeda žmogui adaptuotis, tačiau per stiprus jų naudojimas gali iškreipti realybės suvokimą ir stabdyti savivokos raidą.

2.4. Trumpai apie asmenybės raidą

Freudo teorijoje svarbi vieta skiriama psichoseksualinės raidos teorijai, pagal kurią žmogaus asmenybė formuojasi per kelis etapus, kiekvienas iš jų susijęs su tam tikra kūno zona ir jos teikiamu malonumu:

1. Oralinis etapas (0–1 m.) – burnos malonumai, pasitikėjimo pagrindas.

2. Analinis etapas (1–3 m.) – kontrolė, tvarka, savarankiškumas.

3. Falinis etapas (3–6 m.) – lytinė tapatybė, Edipo kompleksas.

4. Latentinis etapas (6–12 m.) – seksualumo slopinimas, socialinių įgūdžių formavimasis.

5. Genitalinis etapas (nuo brendimo) – brandi seksualinė tapatybė ir tarpasmeniniai santykiai.

Freudas teigė, kad sutrikimai bet kuriame iš šių etapų gali lemti fiksaciją ir tam tikrų bruožų išsivystymą, pvz., analinį perfekcionizmą arba oralinį priklausomumą.

4.     Parthenopės savivokos analizė pagal Z. Froido teoriją

Pagrindinė Paolo Sorrentino filmo Partenopė herojė – jauna moteris Parthenopė – yra subtiliai vaizduojama kaip ieškanti savo tapatybės asmenybė, kurios vidinis pasaulis nuolat blaškosi tarp troškimų, moralinių reikalavimų ir aplinkos keliamų lūkesčių. Pasitelkus Z. Froido asmenybės teoriją, galima atskleisti šios veikėjos psichologinius sluoksnius ir bandyti paaiškinti jos savivokos raidą trauminėse ir emociškai stipriose situacijose.

3.1. Brolio mirtis: Id sprogimas ir Ego griūtis

Nors atrodytų režisierius vaizduoja Parthenopę, kaip tyrėją, ramią, protingą asmenybę, visgi atliekant analizę pasirinkau vieną iš filmo Parthenopės gyvenimo akimirkų tai yra - brolio mirties scena. Ji stebėtoja, tokia išliko ir brolio šermenų momentu. Santykinai stabili herojės būsena – ji elgėsi apgalvotai, išlaikė vidinę ramybę, buvo neįsiliejusi į aplinką, nors dalyvavo visuose veiksmuose. Visgi brolio netektis iš esmės sujaukia jos Ego struktūrą: nebegalėdama susitvarkyti su stipriais emociniais impulsais – liūdesiu, gedulu, kaltės jausmu, galbūt ir nesąmoningu pykčiu – ji toliau neria į savotišką psichologinį sustingimą.

Froido teorijoje tai gali būti laikoma Id proveržiu – intensyvūs jausmai (skausmas, artumo ilgesys, agresyvūs impulsai) peržengia Ego galimybes juos apdoroti. Pasireiškia gynybos mechanizmai, ypač slopinimas (represija) – Parthenopė atsitraukia nuo emocijų, nutolsta nuo aplinkos, tarytum atsisako jausti. Filme dažnai klausiamas klausimas „kas tu esi“, adresuotas Parthenopei, bet vedama režisūrinės linijos ji taip niekada į jį ir neatsako, tai parodo asmens uždarumą. Kaip teigia Z. Freudas: „Ego, prislėgtas intensyvių reikalavimų iš vidaus, siekia išstumti juos į pasąmonę“ (Freud, 1923/2011).

Simboliškai tai matoma scenoje, kurioje Parthenopė stovi greta savo brolio kūno – jos veidas sustingęs, o emocijos slopinamos: nėra nei verksmo, nei isterijos, tik uždaras, tuščias žvilgsnis. Darau prielaidą, kad tai rodo ne emocinį abejingumą, o gynybinę Ego reakciją prieš destruktyvią Id jėgą.

3.2. Motinos atstūmimas ir Superego kritika

Po brolio laidotuvių dar labiau išryškėja motinos atstūmimas, kuris Parthenopės psichikoje tampa tarsi antriniu traumos šaltiniu. Motina, kuri galėtų tapti paramos šaltiniu – suprasdama savo dukros širtgėlą ir skausmą, vietoj to pasirenka šaltumą ir pasmerkimą. Motina laidotuvių procesijoje, atsisukus į dukrą ištaria „tu dėl to kalta“ (paaiškinu: dėl brolio mirties). Įžvelgiau – dar stipresnį Parthenopės atsitraukimą, po brolio mirties, ji tarsi metama iš šeimos, mama ją atstumia. Išjudintas Parthenopės Superego – skaldo vidinį, moralinį autoritetą, kuris, remiantis Freudu, formuojasi per tėvų identifikaciją. Tėvų identifikacija – tai procesas, kurio metu vaikas perima tėvų vertybes, moralę ir elgesio modelius, juos internalizuodamas kaip savo vidinį autoritetą. Freudo teigimu, būtent šios identifikacijos pagrindu formuojasi Superego. Jei tėvų elgesys yra šaltas ar priešiškas, Superego tampa griežtas, smerkiantis ir skatinantis kaltės jausmą.

Kadangi motina atsisako būti emociniu ramsčiu, Parthenopė pradeda jausti nesąmoningą kaltę, kurią projektuoja į save – tarsi jos egzistavimas būtų priežastis artimųjų gyvenimo griūčiai. Kaip sakė Alice Miller:  „Children have a tendency to take responsibility for their parents’ unhappiness, assuming that if something is wrong in the family, it must somehow be their fault.“ (citatos vertimas: vaikai linkę prisiimti atsakomybę už tėvų nelaimingumą, manydami, kad jei šeimoje kažkas negerai, tai vienaip ar kitaip yra jų kaltė“, citata iš knygos Alice Miller, Gabiojo vaiko drama (The Drama of the Gifted Child (1979)).

Superego tampa griežtu teisėju, o Parthenopė Ego bando išlikti tarp vidinių kaltės priekaištų ir realaus jausmo, kad ji yra atstumta ir nemylima. Tai virsta apatija, emociniu užsidarymu ir vėlesniu fizinio atsitraukimo veiksmu, kai ji pasitraukia nuo šeimos, nuo visuomenės. Filmo siužete pabrėžiamas atsiribojimas nuo šeimos, vaizduojamas „ėjimas“ per pasaulio ir gyvenimo pažinimą, tarsi prabėgomis.

3.3. Kūno samprata ir tapatybės paieškos: pasąmonės raiška

Filme Parthenopės kūnas vaizduojamas kaip tapatybės simbolis – jis tuo pačiu yra ir laisvės, ir pažeidžiamumo ženklas. Kai kurios scenos, kuriose kamera fiksuoja ją nuogą ar vienumoje, gali būti traktuojamos kaip pasąmonės išraiškos – jos kūnas tampa Id projekcija: gyvybė, troškimas būti matoma, patirti, gyventi. Tačiau tuo pat metu matomas ir gėdos, savęs slopinimo aspektas, kuris susijęs su Superego spaudimu – visuomenės normomis, kūno vertinimu per išorinius standartus. Scena vaizduojama, kai Parthenopė dalyvauja meninėje fotosesijoje – ji stovi nuoga prieš objektyvą, bet jos laikysenoje, veide ir žvilgsnyje matyti ne pasitikėjimas savimi, o vidinis susikaustymas, tarsi ji tuo pačiu metu būtų tiek laisva, tiek stebima, pažeidžiama. Tai – ne erotinis, o egzistencinis nuogumas. Žiūrovams pasiūloma apčiuopti jos dvejopą būseną: kūnas kaip saviraiška (Id), bet kartu – savęs vertinimas per „išorinę akį“, vidinis ribojimas ir gėda (Superego). Scena subtiliai perteikia vidinį konfliktą tarp instinktyvaus kūniškumo ir socialinių normų spaudimo – klasikinė Freudo teorijos įtampa tarp Id ir Superego, kur Ego lieka jų sandūroje.

Parthenopės Ego nuolat blaškosi – vienu metu ji siekia ryšio ir prasmės (ryšys scena su knygų autoriumi ir prasmės – antropologijos studijos, ryšys su profesoriumi), kitu – atsitraukia ir pasirenka tylą. Ji tarsi negali susivokti, kur yra tikroji „aš“ tapatybė: šeimos struktūroje, seksualume, kūryboje ar vienatvėje. Froido teorija čia aiškiai atskleidžia pasąmonės vaidmenį – pasąmoningi troškimai, potraukiai, baimės formuoja jos savivoką, nors sąmonės lygmenyje ji negali jų įvardinti ar suvaldyti.

Viena iš ryškiausių ir psichologiškai daugiasluoksnių scenų filme yra Parthenopės seksualinė akistata su kunigu. Šioje scenoje ji demonstruoja ne pasyvų atsivėrimą, bet aktyvų, sąmoningą siekį dominuoti (tai pažymi jos įvaizdis – dominavimo galvos dangalas, itin išraiškingi papuošalai, kaip religinis masalas kunigo vilionėms). Nėra akivaizdžios scenos dėl Parthenopės bandymo perimti dominavimą ir kontrolę situacijoje, kuri kultūriškai (ir moralės požiūriu) turėtų būti lydima draudimų bei ribojimų, tačiau tą galima įmatysi subtiliose detalėse – tiek apragoje, tiek gundančiose kūno padėtyse. Parthenopė tarsi tyčia peržengia ribą tarp to, kas leidžiama, ir to, kas laikoma tabu, ir būtent ši dinamika atveria erdvę Froido teoriniam interpretavimui. Briere, J., & Elliott, D. M. knygoje rašė: „Children who experience emotional rejection or neglect are more likely to engage in high-risk sexual behavior in adolescence and adulthood, often seeking validation and affection through sexuality“ (citatos vertimas: „vaikai, patyrę emocinį atstūmimą ar apleistumą, dažniau paauglystėje ir suaugus gyvenime įsitraukia į rizikingą seksualinį elgesį, dažnai ieškodami pripažinimo ir artumo per seksualumą“).

Froido teorijoje tokio elgesio pagrindas gali būti susijęs su sublimacija arba pasąmoningu perkelimu: emocinis skausmas, vidinis chaosas po brolio mirties ir motinos atstūmimo perorientuojamas į seksualinę ekspresiją. Ši scena taip pat gali būti laikoma psichinės gynybos forma, kurioje Parthenopė perima galios poziciją – jei ji negali būti mylima dukra ar sesuo, ji tampa ta, kuri valdo kitus per savo kūną.

Superego, kuris paprastai turėtų veikti kaip moralinis stabdis, šioje situacijoje arba neveikia, arba yra sąmoningai ignoruojamas. Kadangi kunigas simbolizuoja aukščiausią moralinę figūrą (religinį Superego atstovą), Parthenopės veiksmas prieš jį gali būti interpretuojamas kaip maištas prieš visus jai primestus draudimus, įskaitant religinius, socialinius ir šeiminius. Tai – pasąmoningas protestas prieš aplinką, kuri ją atstūmė, ir kartu – desperatiškas bandymas susigrąžinti kontrolę.

Froidas teigia, kad seksualinis elgesys dažnai pasitelkiamas kaip būdas atkurti vidinę pusiausvyrą, kai individas patiria emocinį sukrėtimą: „Žmogus iškrauna vidinę įtampą per instinktyvių potraukių sublimaciją ar tiesioginį jų patenkinimą“ (Freud, 1905/2000, Three Essays on the Theory of Sexuality).

Šiuo požiūriu, Parthenopės seksualinis elgesys su kunigu nėra tik provokacija – tai sudėtingas psichologinis mechanizmas, per kurį ji bando atsikovoti prarastą tapatybės jausmą. Tai – bandymas tapti matoma, reikšminga, net jei tam tenka peržengti moralės ribas.

3.4. Gynybos mechanizmai: atsitraukimas, perkelimas, slopinimas

Be jau minėto slopinimo, Parthenopės elgesyje matomas ir perkelimas (displacement) – ji nesąmoningai nukreipia savo emocijas (skausmą, pyktį, kaltę) ne tiesiogiai į motiną ar save, bet į santykius su pasauliu: tampa abejinga aplinkai, atsisako dalyvauti socialiniuose vaidmenyse, kuriuos iš jos tikisi kiti. Taip pat pastebimas atsitraukimas – viena gynybos formų, kai individas pasitraukia iš situacijų, kurios kelia per daug emocinės įtampos.

Tokios gynybinės strategijos leidžia jos Ego išlikti funkcionuojančiu, nors viduje vyksta intensyvus konfliktas tarp instinktyvių poreikių ir vidinių draudimų.

3.5. Asmenybės raida: fiksacija ir tapatybės krizė

Remiantis Froido psichoseksualinės raidos teorija, galima daryti prielaidą, jog Parthenopės vystymasis patyrė emocinės fiksacijos momentų. Brolio mirtis ir motinos atsitraukimas nutraukia jos natūralų perėjimą į brandžią genitalinę fazę – tai tarsi užstrigimas latentiniame konflikte tarp artumo poreikio ir baimės būti įskaudintai.

Tai virsta tapatybės krize, kuri Froido teorijoje reiškia neišspręstą vidinį konfliktą, trukdantį formuotis stabiliam „aš“. Parthenopės bandymas atrasti save per vienatvę, gamtą, meninę refleksiją yra jos Ego pastangos atkurti psichinę pusiausvyrą, susidūrus su neapdorotomis emocijomis.

3.6. Psichinė sveikata: Parthenopės pastangos išlaikyti pusiausvyrą

Z. Froidas teigė, kad brandžią ir psichiškai sveiką asmenybę apibūdina gebėjimas produktyviai dirbti ir mylėti – tai reiškia gebėjimą megzti artimus ryšius bei prasmingai veikti socialinėje erdvėje. Parthenopės atveju šie aspektai išlieka fragmentiški: nors ji vengia ilgalaikių ryšių ir emocinio artumo, ji pasižymi giliais intelektiniais ir estetiniais interesais, kurie gali būti laikomi Ego pastangomis kompensuoti vidinius trūkumus.

Parthenopės sprendimas studijuoti antropologiją, domėjimasis kultūra, literatūra, net bandymai įprasminti savo išgyvenimus per kūrybą atskleidžia jos vidinį siekį atkurti psichinę pusiausvyrą. Nors emocinis artumas lieka pažeistas, ji nesąmoningai ieško prasmės per simbolinius ryšius su pasauliu. Tai – stiprėjantis Ego ženklas, liudijantis, kad asmenybėje vis dar veikia gyvybinė jėga, siekianti išlaikyti struktūrą ir įveikti dezorganizaciją.

3.7. Asmenybės pokytis psichoterapijoje: galimybė susitikti su savimi

Parthenopės psichinė būsena atskleidžia vidinį konfliktą, kurį ji bando spręsti per gynybos mechanizmus, simbolines veiklas ir atsitraukimą. Tačiau jei ši asmenybė būtų palydėta psichoterapiniame procese, galimi pokyčiai taptų realesni. Froido psichoanalizėje svarbus vaidmuo tenka įsisąmoninimui, kai žmogus ima pažinti ir priimti tai, kas slypi jo pasąmonėje. Tokiu būdu sumažėja neurotinis spaudimas ir gynybinės reakcijos.

Jei Parthenopė susidurtų su psichoterapeutu, kuris padėtų įvardinti jos išgyvenamus jausmus – kaltę, atstūmimo skausmą, baimę būti nereikalingai – ji galėtų restruktūruoti savo Superego, jį paverčiant mažiau baudžiančiu, labiau atjaučiančiu. Psichoterapija galėtų padėti atkurti jos gebėjimą užmegzti emocinius ryšius, sumažinti vidinį konfliktą tarp pasąmonės troškimų ir moralinių draudimų.

Tokiu atveju asmenybės kaita taptų įmanoma – ne per išorinį prisitaikymą, o per vidinį savęs atpažinimą ir integraciją. Tai atitinka šiuolaikinius psichoanalizės principus, kur pokytis įvyksta ne jėga, o per empatiją, įsisąmoninimą ir naujo santykio patirtį.

Išvados

1. Remiantis Z. Froido asmenybės teorija, Parthenopės vidinį pasaulį sudaro stiprus konfliktas tarp Id impulsų, griežto Superego ir silpnėjančio Ego, siekiančio palaikyti psichinę pusiausvyrą.

2. Patirti psichologiniai sukrėtimai – brolio mirtis, motinos atstūmimas – iššaukė vidinį nestabilumą, fiksaciją raidos procese ir gynybinių mechanizmų (slopinimo, perkelimo, atsitraukimo) suaktyvėjimą.

3. Parthenopės seksualinis elgesys ir santykis su kūnu gali būti traktuojamas kaip nesąmoningas troškimas atgauti kontrolę, ieškant savivertės ir matomumo per simbolinius veiksmus.

4. Psichinės sveikatos požiūriu Parthenopė išlaiko gyvybingą Ego per kultūrinį, meninį ir intelektinį pasaulio tyrinėjimą, tačiau emociniame lygmenyje išlieka atsiribojusi, uždara.

5. Psichoterapinio poveikio kontekste galima daryti prielaidą, kad asmenybės kaita būtų įmanoma per sąmoningą pasąmonės turinio atpažinimą, kaltės perdirbimą ir Superego restruktūrizavimą.

6. Parthenopės istorija atskleidžia, kad tapatybės paieškos, patirtos netektys ir aplinkos atstūmimas gali lemti ne tik krizę, bet ir potencialą asmenybės transformacijai per savęs pažinimą.

Literatūros sąrašas:

Briere, J., & Elliott, D. M. (1994). Immediate and long-term impacts of child sexual abuse. The Future of Children, 4(2), 54–69.

Freud, S. (2000). Three essays on the theory of sexuality (J. Strachey, Trans.). Basic Books. (Original work published 1905)

Freud, S. (2011). The ego and the id (J. Riviere, Trans.). Martino Fine Books. (Original work published 1923)

Freud, S. (2005). The unconscious. Penguin Classics. (Original work published 1915)

Freud, A. (1992). The ego and the mechanisms of defence. Karnac Books. (Original work published 1936)

Miller, A. (1997). The drama of the gifted child: The search for the true self (Rev. ed.). Basic Books. (Original work published 1979)

Pervin, L. A., & Cervone, D. (2010). Personality: Theory and research (11th ed.). John Wiley & Sons.

Westen, D. (1998). The scientific legacy of Sigmund Freud: Toward a psychodynamically informed psychological science. Psychological Bulletin, 124(3), 333–371.

Sorrentino, P. (Director). (2023). Parthenope [Film]. Italy: Fremantle, The Apartment, Pathé, Saint Laurent.

Fremantle. (2023, May 17). Parthenope | Official teaser trailer by Paolo Sorrentino [Video]. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=oqmImA6dPa4